
Niekas tau nepaplos už tai, kad tu pervargai ar sudeginai savo sveikatą ir gyvenimą.
Sunkoka yra kartais save suvairuoti, bet tokia jau ta savęs įvaldymo kelionė – išmokstant jausti save ir daryti tai, kas įkvepia. Tai prašo klausymo savęs. O būdai, kad patikėtumei savimi, gali būti itin sunkūs, ypač jeigu ilgai negirdėjai savęs.
Kartą pas mane kreipėsi žmogus, nes jam nulūžo šaka... besikariant. Na, kad lūžo šaka, mes neverkėm, bet kodėl ten lipt reikėjo – tai kitas klausimas. P.S. kartais nesėkmė yra gerai (juokiuosi!). Tuoj papasakosiu kodėl.
Neseniai sutikau seną bičiulį, kurio buvau nematęs maždaug 15 metų. Pražilęs, nebe toks veržlus. Maudosi sėkmėje, keliauja, bet tuo visai nesididžiuoja, o labai vertina, kad daug slidinėja ir būna su šeima, nes antai jo kolega po atleidimo iš aukštų pareigų, būdamas 49-erių, tiesiog nuo streso numirė.
Žmonės mažai galvoja, kad jiems gali kažkas nutikti. Taip vyksta dėl herojaus rolės. Toks mąstymas – biologinis mechanizmas, kuris viduje kužda, kad tu labai ypatingas ir kas jau kas, bet tu nei sirgsi, nei mirsi, tau tikrai nieko nenutiks. Žmogus beveik visada linkęs pervertinti save ir savo galimybes bei tūno savo paties savihipnozėje.
Galėčiau dar kokių 20 istorijų parašyti, nes matau tai nuolat dirbdamas. Tragedijos nuolat žadina žmogų būti savimi, daryti tai, kas išties svarbu, leisti brangų gyvenimo laiką prasmingai, būti visumos dalimi ir pasitarnauti kitiems be paslėptų kėslų.
Dabar esu prie sporto salės, mašinoje rašau. Salėje yra toks bičiulis, jam buvo insultas. Jis to nesitikėjo. Viskas tvarkoj, išgyveno, ir tai jį visiškai pakeitė. Tapo šiltas, atviras, draugiškas žmogus. Išskirtinė jo aura. Kitas bičiulis, infarkto paveiktas, tapo atsidavęs gyvenimui ir pasitikintis tėkme. Tokie dyvai.
Gal ta tėkme su gyvenimo pamokomis bei meile reiktų patikėti anksčiau, nei ji priverčia tai padaryti? Manau, kad tikėti nereikia, bet tyrinėti ir klausti – būtina. Priimti pagalbą ir kontaktuoti su aplinkiniais, kaip viena maža siūlė medžiagoje, akutė, su kitomis, nes kartu mes esame visas harmoningas gyvenimo audinys – linkėčiau.
Tam reikia nesusireikšminti (kol gyvenimas nenužemino per sunkumus), atsiverti, ieškoti, prašyti, priimti pagalbą, švęsti... Mes vieni beveik bejėgiai... Trumpai sakant, savo ego ant kuolo pamauti ir išdžiovinti (juokiuosi). Jį bet kokiu atveju išdžiovins, tad geriau tai daryti pačiam (labai juokiuosi).
Gyvenime yra harmonija. Yra pilnatvė. Yra ir grožis, ir daug daugiau. Yra būdų tai pamatyti. Tai yra naujiena ir šviesos degtukas, kuris sudegins visą mišką.
Ypač tai pasimato išsprendžiant sunkius gyvenimo įvykius ir paverčiant atsiminimus būtent tokiais – pačius neskaniausius į pačius gražiausius. Va čia yra esmė. Paversti juos į gražius, o ne nuneigti ar pakeisti, tada grįžta prasmė ir ramybė.

„Nuoširdžiai rekomenduoju Liudą žmonėms, kurie jaučia, kad neišnaudoja viso savo potencialo. Jo konsultacijos padėjo man pašalinti vidinius trukdžius ir susikurti aiškią, įkvepiančią gyvenimo viziją. Dabar einu pirmyn su lengvumu ir pasitikėjimu savimi.“
Tomas BrazinskasFotografas, Brazzi Academy įkūrėjasUžsiregistruokite pokalbiui. Kartu įvertinsime jūsų situaciją ir kitą žingsnį.
Užpildykite anketą – susisieksiu per 1–2 darbo dienas.