
Sveiki. Ar esate kartelį susimąstę, kiek jėgų galime įdėti dėl pripažinimo ir pagarbos iki kol perdegsime? Šiandiena apie tai.
Žmonės stengiasi dėl pagarbos ir pritarimo, kas, šiaip, yra labai susiję su išgyvenimo instinktu. Bet yra ir tokių žmonių, kurie mato gyvenimą giliau ir suvokia, kad pagarba – kiekvieno žmogaus vidinis reikalas.
Jie peržengia moralus, save (arba galima sakyti savęs išaukštinimo sindromą), religijas, visuomenės normas ir tiesiog būna žmonės, o ne teisingo gyvenimo ieškotojai (manau, tema verta atskiro straipsnio).
Jeigu žmogus nemoka gerbti, daryk, ką nori – jis negebės tavęs gerbti. Yra žmonių, kurie viduje randa tiek gylio, kad net ir labai didelį išpuikelį gerbia ir paneigia posakį „kvailį (aroganciją) ir bažnyčioje muša“.
Tad štai jums laisvė nuo užtarnaujamos pagarbos. Apmastykite tai, kad žmonės gerbia be sąlygų – tai vidinė nuostata, o ne jūsų veiksmų pasekmė.
Arba galite tai pajusti su klausimu sau: jeigu man nereikėtų siekti kitų pagarbos, kaip aš tada jausčiausi? Ką tada daryčiau arba ko galėčiau nedaryti?

„Tai tokia reta ir stipri patirtis, kurioje dingo net laiko matas. Kelias į gylį apvertė visą mano jausmų ir minčių gamą. Domo arigato, osu.“
Diana MačiūtėPasaulio karatė čempionė, 5 danasNemirtinga mintis biologinės būtybės galvoje, kuri visą laiką turi apsvarstyti: ką gi kiti apie mane pagalvos?
Skaityti →Ar nerimas dėl to, ką kiti pagalvos, yra didesnis už nieko nedarymo kainą?
Skaityti →Aš esu, koks esu, ir esu tobulas“ – teiginys, kurį verta sau kartoti.
Skaityti →Užsiregistruokite pokalbiui. Kartu įvertinsime jūsų situaciją ir kitą žingsnį.
Užpildykite anketą – susisieksiu per 1–2 darbo dienas.