Jei atvirai, nepamenu, kad būčiau kada rašęs apie tai, kodėl išvis darau tai, ką darau. Tai atėjo kaip didelis jausmas ir įkvėpimas, man būnant 23-jų ir savęs giliai klausiant: ką noriu visą likusį gyvenimą veikti? Nuo tos dienos klausimų daugiau nebekyla. Esu tokioje savo gyvenimo misijoje ir meilėje, ir tiek. Net nebėra daugiau ką ir pridurti….
Kai sėdėdavau savo kieme prie upės, matydavau kaip ji jau kelinti metai išsękusi, mane aplankydavo jausmas. Turbūt toks, koks aplanko daugelį: ką mes darome su gamta? Kas vyksta su šeimomis, ar žmonija apskritai paėmus? Nežinau, kaip tą jausmą įvardinti, bet nuojautoje jis geras nebuvo. Dėja, bet ir už tai ačiū – aiškus signalas mums visiems, kad metas gyventi kitaip.
„Vanduo yra gyvybė žemėje. Jeigu mes neturėsime vandens, kaip mes tada gyvensime? Kaip išsiauginsime maistą?“. Šie žodžiai, iš dvasinio lyderio Taita Marcos lūpų, be jokio atsako skambėjo man mano namuose. O kokio atsako čia ir bereikia..?
Iki dabar ausyse tebeskamba Peru sutiktų žmonių žodžiai, kurie lietaus sezonu nesulaukia lietaus. Kad jūs matytumėte, kaip jie pergyvena! Nes bijo pritrūkti maisto. „Kaip mes gyvensime? Kaip bus, jeigu nebus maisto? Kaip? Kaip?..“
Peru įspūdinga ir graži šalis. Pavyzdys šalies, kuri turi visko tiek daug: nuo aukso iki instagraminių vaizdelių. Bet dėl prastos vyriausybės žmonėms čia mažai tų lobių atitenka. Panašiai kaip ir didžiausioje šalyje pasaulyje…
„Dalinkis“ – buvo vienintelis įstatymas Inkų kultūroje, kuris klestėjo taip, kad dar ir dabar, po 500 metų, visi važiuoja tų lobių liekanų apžiūrėti. Ir žiūri apstulbę. Tikrą inkų palikuonį sutikti, yra dar didesnis lobis. Tas pats Taita Marcos, jo broliai Isaias, Oliberto, mūsų mylimas žmogus iš didžiosios raidės – Papa Victor. Jie didžiausi Inkų kultūros lobiai.
Keliaudami po visą pasaulį, jie dalinasi savo protėvių lobiais apie gamtą ir žmogų harmonijoje. Tiksliu mokslu, kuriame pažįstama viskas, kas vyksta gamtoje ir žmoguje. Jie tai daro po šimtmečių paslapties, nes jie yra misijoje padėti Dievui – Tėvui – Mamai – Žemei. Net jam reikia pagalbos, ką kalbėti apie mus?
Dalinkis.
Įsivaizduojate vietoj teisės kodekso vieną žodį „dalinkis“? Pakankamai suprantama. Kaip gauti 10 iš egzamino?
Dievas gerai viską surėdė, tik reikia akių su atvira širdimi, kad visą tai pamatyti. Visiems davė po dalelę. Pasidalinti ir pasidžiaugti.
Andų išmintis, jų meilė Motinai – Tėvui – Žemei, kaip ir visoje pietų Amerikoje išliko labai gajai ir jie tuo dalinasi. Gal pagaliau atėjo metas ir mums atkreipti dėmesį į tuos keturis elementus (Žemė, Vanduo, Ugnis, Oras) ir juos sergėti?
Šiandiena skaičiau puikų straipsnį apie meilę sau ir apie nieko nežinojimą. Taip, mes nieko nežinom, visi mes esam kartu – Visata, ta pati būtybė kitame taria “aš esu”, tai yra visos gamtos dvasia visuose (ir tavyje). Bet mes matome kai ką akivaizdaus savo akyse ir jeigu galime pradėti, pradėkime. Jeigu galime padėti – padėkime, bet visų pirma padėkime sau.
Pradėkime būti taikoje su savimi. Pradėkime dėkoti už viską, ką buvome sau patys padarę ne tik gero, bet ir blogo. Mokykimės, rinkime save iš naujo, kaip naują gyvenimo sėklą. Naujos, labiau žmogiškos žmonijos. Manau, kad gyvybė žmoguje negali švęsti gyvenimo prieš tai nepriklaupus prašant atleidimo tiek savęs, tiek kitų. Ir nepadėkojus už viską.
Esame tam, kad harmonijoje saugotume ir puoselėtume gyvybę. Tam jaučiu esąs ir aš, ir veiklos, kurias darau. Veiklos ne be iššūkių ir klaidų. Bet visgi, iki paskutinio atodūsio, širdis mano plaka ir meldžiasi tam.
Ačiū sau ir tau.
Brangink ir mylėk save.