Linkėjimai iš Andų kalnų, Peru. Prieš kelias dienas „paleidau” grupę, visi jau namuose, patenkinti ir su fantastiškais atsiminimais. O aš su tuo pačiu ir mažu nuovargiu.
Nuovargis yra tokia įdomi tema, su kuria teko nemažai susidurti gyvenime, ypač, kai dėl mano veiklos specifikos tenka skraidyti ir nemiegoti per naktis.
Intuityviai jaučiu kaskart, kad kai norisi bėgti ilsėtis į tūkstančius krypčių, tai geriausia ta kryptis, kuri veda į vidų. Tokiu atveju labiausiai man tinka koncentracija su savimi. Susijungimas su savo dvasia naujai. Tai atneša pilnatvę ir lengvą ekstazę, o masažai ir pirtys kuriuos, beje, taip pat labai mėgstu, visgi yra tik dekoracijos.
Poilsio metu man labai svarbu prajausti visas temas ir jausmus esančius gyvenime, leidžiant pasauliui suktis pačiam, be mano kontrolės.
Jaučiant įsileisti visus esamus jausmus, įskaitant liūdnumą ar sąmyšį, giliai padėkoti protui ir jo aktyvumui, kas taip pat labai būdinga nuovargiui. O tada palengva pasijungti į ramybės srautą, kur aiškiai jaučiu artumą pačiam sau ir tylos skleidžiamą amžiną išmintį… Jog esu gyvenimo dulkė – viskas ir niekas.
Spalvos ir dekoracijos linksmos akiai, bet galu gale išvargina tuos, kurie nemoka atsukti savo vidinės akies į save. Tą padaryti paprasta, bet ne visada lengva, reikia praktikuoti. Tai lyg raumuo.
Jau 18 metų aš tai darau ir padedu kitiems. Galiu tik patvirtinti, kad praktikuojant nuolatos, įprotis ir įgūdis išlieka ir tampi vis lankstesnis savo viduje. Kas sunkiu laikotarpiu pasitarnauja taip, kad tų sunkių laikotarpių apmažėja, o tada nelabai jie ir sunkūs palieka.
Tai, mylimas (-a), praktikuok, dėkok, gyvenk ir džiaukis. Saugok save ir dovanok viską. Taip gyventi daug geriau ir lengviau, nei keiksmažodžiuose.
P.S. mano kelionę gali stebėti mano fb ir ig stories, dedu beveik kasdiena visą egzotiką.