– Hulio Hosė, Hulio Hosė… Bėgam, Hulio Hoisė, ateik, ateik! – girdžiu žodžius naktyje, per lietų, Meksikos karibų pakrantėje.
– Hulio Hosė, greičiau…
Staigus lietus su didžiuliu gūsiu vėjo, šiltą tropikų naktį mus užklupo šalia viešbučio, netikėtai visai. Prabėgę po restorano stogu, žiūrėjome į šniokščiančią jūrą ir tamsą.
Ernesto, vyras su mažu šuneliu, parbėgo kartu su mumis. Šunelis ėmė mums meilintis, mes jam atgalios, užsimezgė pokalbis.
Kadangi tai buvo tik antra naktis tolimoje šalyje, kuri apipinta istorijomis apie nusikaltimus, paklausiau ar čia saugu paplūdimyje naktį. Pamenu, kažkada naktį išėjau pasivaikščioti papludimiu Ekvadore. Puikiai leidau laiką per naktinį atoslūgį Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur gali nueiti kelis šimtus metrų gilyn į vandenyno atidengtą dugną ir matyti nuostabius vaizdus naktyje. Vėliau pasigirdo šūviai ir atvažiavo policija, o aš slėpiausiu nuo visų, nes norėjau pasilikti tame stebukle… Tad jo paklausiau: kaip čia naktimis?
– Išties, čia yra rojus, – sako jis. – Bet labai priklauso nuo čia, – tarė pridėjęs ranką prie galvos.
Stovėjau be žado, staiga lyg patalpintas į kitą realybę, gaudamas tokią natūralią ir gražią pamoką, lyg kokį stebuklą naktyje.
Nors smagiai su mumis šnekučiavosi, bet labai nekantriai laukė, kol galės bėgti prie jūros.
– O ką čia veiki naktyje, kur tu gyveni? Čia juk viešbutis, restoranas?.
– Aš gyvenu ir dirbu čia,– sako jis.
– Tai kur tu bėgi į naktį, juk pirma nakties!
– Tai dėl mano šuniuko Hulio Hosė, jam reikia bėgioti, mėgautis gyvenimu, – atsakė su tiek daug meilės ir aiškumo. – Kai gimė, jis buvo miręs ir nebekvėpavo. Bet aš jam daviau alijošiaus ir vandens. Ir jis atgijo. Tai stebuklas!
Jausmas, kaip žmogus mėgaujasi gyvenimu ir taip nuoširdžiai dalinasi tuo su šuneliu buvo tiesiog užburiantis. Nors mes keliavome piligriminėje kelionėje po „oho vau, ohoho“ vietas, bet šis įvykis man širdyje įsirašė į lobių skyrelį.
Geriausi dalykai gyvenime vyksta spontaniškai ir nemokamai, kaip aš sakau. Toks sutiktas žmogus man asmeniškai yra kuo tikriausias angelas. Buvau tiesiog apžavėtas vakaro momentu ir ta pažintimi. Vėliau sužinojau dar tiek daug įdomių dalykų apie jį: visą gyvenimą užsiima lenktyniavimu ir lenkyniniais motociklais, nardymu bei domisi šamanizmo praktikomis, kurios jam atvėrė širdį. Ir kodėl mes susitikome gyvenime? Likusį laiką tiesiog sėdėjome naktyje ir kalbėjomės.
Nors viešbutį išsirinkau gana spontaniškai, bet vėliau pamačiau, kad tai buvo visatos žaidimai. Dar kitą vakarą nuėjau arbatos ir padavėjas, be galo šviesus vyras, prisistatė, kaip Anhel (Angel) – Angelas. „Labas vakaras, aš esu Angelas. Ko norėtumėte? Arbatos?“ Toks, koks ir buvo jausmas.
Šiandiena nebūčiau to parašęs, jeigu nebūtų nutikęs kito įvykio mano kieme… Palydėjau Jūratę į Vilnių, sedėjau namie vienas ir dainavau įsijautęs. Užsimerkęs plaukiau savo jausmuose, kai atvėręs akis, per langą pamačiau stovintį vyrą ir kažkokią mašiną.
– Sveiki….
– Labas, tikriausiai jūs taip keičiate būsenas, tai yra transas..? – paklausė jis, nes jau kurį laiko stebėjo mane dainuojant. – Aš irgi būna: darau kvėpavimus ir po to nekvėpuoju tris su puse minutės. Kokios būsenos mane aplanko! Po trečios minutės patiriu tokį transą…
– MMmmmm…..
– Visgi, aš atvažiavau jums pasakyti, kad jūsų sklype nėra nutiesti kabeliai, tad nereikės jų iškasinėti….
„Tai bent šviesus žmogus užsuko“, – pamaniau sau.
Mane žavi žmonės, kurie iš tiesų domisi ir rūpinasi savimi, kurie tai daro dėl savęs. Išties dėl savęs. Sutikęs tokius žmones dažniausiai stoviu nuščiuvęs ir tiesiog grožiuosi, lyg būčiau pagautas gražiausios muzikos ar pamatęs genijaus paveikslą. Jie taip tyrai priima dalykus į širdį – tada vyksta tikri stebuklai.
Keliaujant piligriminėje kelionėje su mumis keliavo žmogus, kuris prieš tai gyveno kriminaliniame pasaulyje ir galiu pasakyti: reta žmonių, kurie taip atvirai ir nuolankiai priima šviesą į savo širdį, kaip tie, kurie jau yra buvę pragare. Kiekvienas šviesiausias laužas turi savo anglies juodumo praeitį. Kiekvienas iš mūsų esame tai turėję ir siūlau savo tamsulius priimti lyg deimantų gimimo buveines.
Pas žmogų yra toks gilus poreikis – atsiklaupti. Apie jį nedaug kas težino, bet jis vistiek: jis yra.
Dažnai jis pasirodo sėkmės viršūnėje, kai gaunama viskas, ko norima: turtai, pinigai, pripažinimas ir kitos žemiškos gėrybės. Ir staiga pamatoma, kad vidus tai tuščias. Tada norisi pykti, rėkti, verkti, bet išties – atsiklaupt.
Kitas atvejis, kada užsimanoma atsiklaupti, kai nuo ilgos ar savęs nepriežiūros išsenka svarbiausi dalykai gyvenime: santykiai, sveikata, skaičiuojamas gyvenimo laikas… Tada labai net reikia atsiklaupti.
Yra žmonių, kurie patys atsiklaupia – tai išmintingi ir talentingi, širdyje ramūs žmonės.
Atsiklaupus būna aišku, kas svarbu gyvenime ir ką čia veikiam, ko atėjom, kas bus kai eisim.
Atsiklaupt yra privilegija, pasijusti gyvenimo dulke yra tapimas savimi, meilės gyvenimui ir sau gimimas.
Lapkričio 25 – Gruodžio 9 vykstam susitikti su indėnais į kolumbiją, patirti tikrų ir harmoningų dalykų. Pasijusti mažais begalinėje visatoje. Parašyk asmeniškai dėl daugiau info.